Tarp senų ir naujų

Soc.tinklai Naujųjų išvakarėse netyčia man pasufleravo, kad metų sandūroje deramas ir populiarus patiekalas yra…pupelių ir ryžių troškinys. Tam, be abejo, yra ir pragmatiškų priežasčių, kaip kad galimybė užmerkt ryžius ir pupeles bele kada iš anksto, kad ir prieš parą, o kitą dieną įmesti mėsos irba daržovių ar bent prieskonių ir greit turėti garuojančio troškinio. Iš labiau poetiškų priežasčių galima patikėti prietaru, jog prastas valgis Naujų metų dieną leis gerai valgyti visus metus (aha, yra toks, berods, amerikiečių prietaras) ar apsimesti, kad pupelės simbolizuoja pinigus ir jų valgymas nulems turtingus metus. Tokiais tikslais gaminamas troškinys vadinamas “Hoppin’ John”, nors pavadinimo kilmė ir nėra visai aiški. Lotynų Amerikoje populiari troškinio versija, pavadinta “Moros y christianos”: tamsios pupelės simbolizuoja maurus, balti ryžiai – krikščionis; na, o valgytojai, matyt – kanibalus🙂

Tokį patiekalą iš tiesų galima gamintis ir dažniau, tarkim, Luizianoje tradiciškai jis apskritai gaminamas kiekvieną pirmadienį, sunaudojant sekmadienio pietus, o tuo pačiu tai suteikdavo moterims progą išsiskalbti už visą savaitę.

Mano asmeninė interpretacija – jei virtuvėje tėra pupelių ir ryžių, šventiniam stalui ruošti išleista gal kiek per daug🙂 Kita vertus, toks troškinys tikrai tinkamas sekančiai dienai – ypač padarius jį pusiau sriubos konsistencijos, kaip aš. O ir laiko bei pastangų reikia gana nedaug, užtrukau iki pusvalandžio; tiesa, pupeles ėmiau konservuotas. Gerai jau, einam prie reikalo, papasakosiu, kaip ten ką  daryti.

Naujametinis pupelių ir ryžių troškinys

Taigi, susirandam atsargose kokios nors mėsos (turėjau kapotos, atlikusios nuo kibinų; bet lygiai taip pat sėkmingai sueitų faršas, o gal net ir kokia rūkyta dešra); skardinę konservuotų pupelių (maniškės buvo raudonos, bet tikrai nesismulkinčiau ir netyčia radus bele kurias kitas), stiklainiuką mažesnį pomidorų pastos (čia man  iš tiesų būtų kur kas labiau patikę smulkinti ar bent cieli, bet tiesiog konservuoti pomidorai; neįsivaizduoju, kodėl pas mane jų nebuvo); kokių nors papildomų daržovių – tarkim, raudoną papriką (ar, nenustebkit, morką, tikrai tiktų); dar svogūno galvutę, česnako porą skiltelių ir prieskonių, pagal populiarų supratimą tinkamų Meksikos ir panašiai virtuvei: aš gi turėjau Cajun prieskonių mišinį, kuris jau ir su druska, tad papildomai teėmiau maltos kalendros, kumino sėklų ir rūkytos saldžios paprikos. Patiekimui labai gerai būtų turėti kalendros ar petražolės lapelių (šviežių ar šaldytų) ir – receptai to kaip ir nenumato, bet čia jau jų reikalas – tarkuoto sūrio, galima Džiugo, nors geriau koks labiau besilydantis, bet su intensyviu skoniu; idealiu atveju – Čederio. Ak, ir dar ryžių, ryžių saują reikia susirasti, paprastų visai; jei jie bus laukiniai ar kokie kiti ypatingi, tas vis tiek troškinyje nesijaus.

Va, ir dabar užsivirinam vandenį, jo reikės ir į troškinį-sriubą, ir dar jei pradžioj atskirame indelyje juo užpilsite ryžius, jie spės pabrinkti, kol pjaustysite visa kita, o po to greičiau išvis.

Keptuvėje įsikaitiname šaukštą aliejaus, metame ten smulkiai supjaustytą svogūną ir porą sutraiškytų skiltelių česnako, kepiname maišant ant vidutinės ugnies. Vos jiems apkepus, metame kapotą ar maltą mėsą, vėlgi pramaišome ir apkepame. Kažkada tuo metu ar, jei bijote nespėti, iki aliejaus įkaitinimo reikia susipjaustyti paprikas (ar morkas, jei jas naudosite) poros cm ilgio šiaudeliais, ir sumesti ant lengvai apkepusio faršo. Dar kiek pakepam, galima jau ir uždengus, o tada užverčiam pupeles, tik be jų skysčio (aš tą konservų skystį dar ir nuplaunu, išsivertus pupeles į tinklelį), pomidorus ir beriam ryžius bei prieskonius. Įpilame vandens, aš pyliau apie pusę puodelio, bet ir iškart sumažinau ugnį, kad troškinys liktų skystesnis. Be to, mano naudota pomidorų pasta buvo gana skysta; jei naudosite konservuotus pomidorus, vandens gali reikėti kiek daugiau. Ir viskas, uždengtą reikalą galima palikti kokiai dešimčiai minučių, kol suminkštės paprikos ir ryžiai; kokį kartą ar du tik reikės pramaišyt ir pasižiūrėt, ar viskas vyksta pagal planą. Baigiant virti, paragaujam, ar netrūksta druskos ar dar ko, įmaišom žalumynų lapelius, o jau išpilsčius į lėkštes – užberiam sūrio. Jei labai alkani, valgom su traškia duona ir jaučiam, kaip šventės dar pagerėja🙂

————————-

Naudota (dviems sočioms porcijoms):

– 400g skardinė konservuotų raudonų pupelių

– 250g indelis pomidorų pastos (kitą kartą imčiau 400g skardinę konservuotų smulkintų pomidorų)

– moteriško kumščio dydžio gabalas kapotos mėsos su įmaišytu svogūnu

– pora skiltelių česnakų

– dvi mažytės raudonos paprikos (ergo, viena normali)

– sauja Basmati ryžių

– prieskoniai: Cajun prieskonių mišinys, smulkinta kalendra, kumino sėklos

– šaukštas aliejaus

– kalendros lapeliai

– pora šaukštų tarkuoto fermentinio sūrio

Šis įrašas paskelbtas kategorijoje kuo aštriau, tuo geriau, savaitgalio sriuba ir priskirtas tokioms žymoms: , , , . Išsaugokite jo nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s