Kūčios’2014

Šįmet šiaip jau Kūčių valgyti net neplanavom. Viskas klostėsi taip, kad liksim dviese, neskaitant katės, tad pagrindiniai patiekalai žadėjo būti vynas mums ir skardinė tuno katei; kol staiga netikėtai manyje prabudo “pažaiskim namų šeimininkę” ir sugalvojau, kad gaminsiu visko po labai nedaug, tai laiko daug neužims, o darysiu visokius tik užkandukus, bet kad su viskuo būtų 12 patiekalų.

IMG_8094a

Ko truputį neįsivertinau, tai kad net jei ir būčiau gaminus po 2 vnt kiekvieno užkandžio, tai vis tiek nebūtų buvę neimlu laikui, nes beveik viską gaminau pirmą kartą. O dar truputį neįsivertinau ir to, kad gaminsiu vis tiek – kaip visada – pusiau iš akies ir gausis daugiau nei po 2 vnt. Kas iš esmės išsirutuliojo į pusantros dienos gaminimo ir faktą, kad užsnūdau po pirmo Kūčių vakarienės pusvalandžio :)

Tai jau turbūt papasakot, ką ten prieksperimentavau?  Į tradicijas nežiūriu nei labai rimtai, nei manau, kad jos turi būti nekintančios, tad briefas buvo kuo mažiau tradiciniai patiekalai, bet iš daugmaž tradicinių ingredientų. Ir štai kas atsidūrė ant mūsų stalo:

1. Bulvių laiveliai, įdaryti lašiša ir ikrais. Vienas tų gaminių, kur nežinau, ar dar kada pasiryšiu gaišti tiek laiko dėl tokio rezultato :) Tiesa, viena vertus, didžiąją gaminimo dalį užima tiesiog bulvių kepimas, kur daryti nieko kaip ir nereikia, antra vertus, įdarymui nusprendžiau daryti trumpai parūkytą lašišą, kuri skonio prasme nieko labai nedavė, o laiko užėmė – kitąsyk ją keisčiau ar namine gravadlaks (kurią taigi gaminau Kalėdoms, bet užmarinavau per vėlai ir Kūčioms dar nespėjau prapjauti), ar kokia rūkyta pirktine. Šiaip ar taip, procesas toks: kuo vienodesnio dydžio ir taisyklingesnės formos bulves gerai nušveičiam po tekančiu vandeniu kad ir indų plovimo kempinėle, keliose vietose subadom odelę, ir kišam į 200C laipsnių orkaitę.

Po valandos patikrinam, jei šakutė sminga, gerai, jei ne, kepam, kol smigs. Iškepusias paliekam ataušti; pjaunam per pusę ir šaukštu skobiam minkštimą, kad liktų ne daugiau nei 0,5cm storio sienelės. Sieneles iš vidaus ir iš išorės patepam lydytu sviestu, pabarstom druska ir pipirais ir vėl kišam į karštą orkaitę, bet jau tik kelioms minutėms, kol kiek paskrus. Iškeptus laivelius įdarom rūkyta lašiša, grietine, krapais ir lašišos ikrais.

Tiesa, jei vis tik kartosit mano eksperimentą, lašišai rūkyti imam didelį puodą, į jį tiesiam dvigubai perlenktą folijos lakštą (taip, kad dengtų ir kraštus), ant kurio sumaišom pusę puodelio cukraus su puse puodelio ryžių ir norimais prieskoniais – aš bėriau tik šaukštelį nemaltų juodų pipirų. Statom uždengtą puodą ant kaitrios ugnies ir kai mišinys pradeda rūkti – imam priedą virimui ant garų, tepam jį aliejumi, dedam lašišos file (mano gabalas buvo ~150g) ir uždengtą paliekam ~10min. Šiaip rezultatas skanus ir kartosiu dar, tik prie laivelių ir ikrų jo skonis per švelnus.

2. Bulvinis pyragas su migdolais. Pastebėjot, kad nuo bulvinių laivelių liko minkštimas ir neaišku, kur jį dėti? Aha, aš irgi. Užtat galima iškepti pyragą, kuris, nors ir bulvinis, bus labiau prie desertų. Bulvės skonio čia daug neprideda, o labiau tarnauja kaip surišėjas, tad pyragas kepamas be kiaušinių.

Pyragui tešla iš pradžių maišoma be bulvių: iš mano laiveliams sunaudotų bulvių išėjo 200g minkštimo, tokiam kiekiui reikia imti 300g miltų. 5g sausų mielių sumaišom su 75ml šiltoko pieno ir šaukštu cukraus ir įmaišom į miltus – ne visą kiekį, nes skysčio kol kas per mažai, o tiesiog paviršiuje, kad mielės pradėtų dirbti; ir paliekam pusvalandžiui šiltai.

Bulvių minkštimą sutrinam iki vientisos košės. Darant nuo nulio tik šį pyragą, paprasčiau bus naudoti virtas bulves, nes jos susitrina lengviau; su šitom dirbau daugiau ir vis tiek liko pora gumuliukų. Išlydom 120g sviesto ir įmaišom į bulves, gaunam itin purią ir riebią košę. Į ją maišom žiupsnį druskos, 150g cukraus ir vienos citrinos žievelę (žievelė čia esminis prieskonis ir galutiniam rezultate bus ryškiausias akcentas). Visą šią masę dedam į miltus ir mieles, gerai išminkom iki vientisos tešlos ir paliekam pakilti dar 45 min. Po to tešlą paskleidžiam ant kepimo popieriaus ar formoje ~2cm storio sluoksniu, pabarstom sauja migdolių plokštelių, jas kiek įspaudžiam į tešlą ir kepam apie pusvalandį 200C temperatūroje, kol gražiai pagels.

3. Kūčiukai-lazdelės. Tešla paprastoji: 150ml šilto vandens, 5g sausų mielių, šaukštas cukraus, 300g miltų, 2 šaukštai aguonų. Užminkius pakildinau apie valandą-pusantros, o va tada ėmiausi improvizacij0s ir užuot dariusi tradicinę formą, rankomis kočiojau nedideles lazdeles, maždaug kaip itališkos duonos lazdelės. Kepiau standartiškai, 10-15min. 200C temperatūroje, kol pagelto. Eksperimentas paremtas tuo, kad aguonų pieno nei mėgstu, nei planuoju daryti, o be jo lazdeles buvo žymiai patogiau ar triaukšti šiaip, ar dar ir su kokia užtepėle. Jei ką, net mūsų abiejų mamos tokią formą visai užskaitė ir nepasibaisėjo :)

4, 5. Dvi rūkytos žuvies užtepėlės. Viena didesnė karštai rūkyta jūros lydeka dalinama per pusę, ir viena pusė sumaišoma su 100g kreminio sūrelio, keliomis smulkintomis šviežių krapų šakelėmis ir pusės citrinos sultimis; kita – su 100g konservuotų žirnelių, pora šaukštų majonezo ir šaukšteliu džiovinto mairūno.

6. Silkė su svogūnų blyneliais. Silkės šįmet buvo viso dvi, abi vieno kąsnio užkandukų pavidalu; čia pirmasis.  Imam tris didesnius svogūnus ir juos pervarom per burokinę tarką. Itin rekomenduoju tai daryti kombainu, nes tarkuojant rankomis, per ašaras ties trečiu svogūnu gali nieko ir nebesimatyti :) Susmulkintus barstom puse šaukštelio druskos, išmaišom, paliekam 15 min. pastovėti. Per tą laiką svogūnai paleidžia sultis, kurias kiek įmanoma geriau nuo jų nuspaudžiam, ar per marlę, ar tiesiog imant į saujas. Maišom šaukštelį maltos kalendros ir šiek tiek pipirų, iš akies beriam 2-3 šaukštus miltų – miltų geriau kuo mažiau, bet reikia žiūrėti, kad būtų įmanoma suformuoti maždaug 4cm skersmens ir 0,5-1cm storio blynukus, kurie jie laikytųsi nebyrėdami. Gilesniame puode ar keptuvėje gerai įkaitinam ~3cm aliejaus ir kepam blynukus bent po 2min. iš kiekvienos pusės, kol gražiai paruduoja. Iškepusius išgriebiam ant popierinių rankšluosčių ir duodam pravėsti. Ant pravėsusių dedam po pusę šaukštelio grietinės, griežinėlį lengvai sūdytos silkės filė (iš viso susinaudoja ~70g) ir barstom citrinos žievele ar žagreniu (sumac).

7. Silkė su burokėliais. Vieną didesnį burokėlį jau ryte metam į puodą ir verdam, kol suminkštėja – maniškis virė ~2val. Išvirusį ir pravėsusį nulupam ir pjaustom 3mm storio griežinėliais, o juos dar perpjaunam į dvi ar keturias dalis, kad gautųsi vieno kąsnio užkandžiai. Ant kiekvieno griežinėlio dedam po pusę šaukštelio padažo iš perpus sumaišyto majonezo ir krienų; tupdom griežinėlį silkės (iš viso susinaudoja ~140g) ir barstom šviežiais krapais. Skamba labai paprastai, bet skonis kur kas geresnis nei tiesiog mišrainės, nes burokėlio saldumas taip žymiai sėkmingiau sukontrastuoja su silke.

8. Įdarytos midijos. Dar vienas mane itin nudžiuginęs patiekalas, kurį tikrai gaminsiu ir kitom progom. 400g šviežių midijų perrenkam, atsidariusias išmetam (jei atrodo vos vos atsidariusi ir dvejojat, patuksenkit – jei po to vis tiek nesusičiaupia aklinai, meskit lauk), likusias perplaunam, kad neliktų jokių barzdų, metam į puodą, užpildam vandeniu, kad apsemtų ir užvirinam. Virti reiktų, kol visi moliuskai atsidarys, bet jei per porą minučių po užvirimo kurie nors dar neatsidarė, juos tiesiog metam lauk, o likusius griebiam į lėkštę, kad pravėstų. Vandens, kuriame virė midijos, neišpilam, ar pasiliekam bent šlakelį, dar prireiks. Įdarui smulkiai sukapojam kelias šakeles petražolių, sutraiškom mažą skiltelę česnako, beriam smulkinto kieto sūrio (kad ir Džiugo, jei parmezanas ir per šventes nesimėto), žiupsnį čili dribsnių, šaukštą alyvuogių aliejaus ir kelis šaukštus džiūvėsėlių. Turėtų gautis ne itin biri masė, o jei ji linkusi trupėti, įpilam porą šaukštų pasilikto vandens, kol gerai lips. Pravėsusias midijas atidarom, kad liktų po vieną geldelės pusę, įdarom gautu įdaru ir rikiuojam skardoje. Šį patiekalą reikia pasiruošti iš anksto, o į orkaitę pašauti jau sėdant prie stalo, nes įdaras paskrunda per ~5 minutes, o valgyti geriau kol dar šiltas.

9. Morkų salotos su krevetėmis. Morką supjaustom skustuku plonais kaspinais ir sumaišom su džiovintomis spanguolėmis ir užpilu iš pusės citrinos sulčių, 2 šaukštų alyvuogių aliejaus, druskos ir pipirų. Virtas krevetes tiesiog atitirpinau ir 10 min. pamarinavau aliejuje su čili ir žolelėmis. Vis tik kitam kartui dėčiau ne krevetes, o ką nors pakepinto, nes krevetės čia buvo per švelnios ir dingo po morkom ir prieskoniais. Galbūt šukutės, jei pavyktų jas gražiai paskrudinti neperkepinant. Ar tiesiog vištiena ir tada jau ne Kūčioms :)

10. Burokėlių traškučiai  – patiekalas, nepasiekęs Kūčių stalo, nes paruošiau jį dar iš vakaro, sudėjau į dubenį, pastačiau į lentyną, kad nepasiektų katė ir…pamiršau :) Vienok, per Kalėdas, kai pietų atėjo mamos, buvo tikras hitas. O gaminam paprastai: 3-4 burokėlius nuskutam (rekomenduoju dėvėti gumines pirštines), supjaustom kuo plonesniais griežinėliais ir paskleidžiam ant kepimo popierium išklotos skardos vienu sluoksniu. Pašlakstom alyvuogių aliejum, druska ir pipirais. Kepam 100C temperatūroje; laiko nepasakysiu, nes nepasižiūrėjau, o tiesiog žiūrėjau, kad griežinėliai taptų sausi ir traškūs, bet dar nepradėtų skrusti. Baigiant kepti, pabarstom tarkuotu kietu sūriu ir paliekam dar minutei-dviems orkaitėje, kol sūris apsilydys.

11. Kepti obuoliai. Klasika, nėr ką pasakot :) Obuolius pjaunam per pusę, išskobiam sėklalizdžius, įdarom medum ir riešutais ir kepam 200C temperatūroje…kol iškeps. 10-15 minučių turbūt :)

12. Morengai. Jų plane kaip ir nebuvo, bet kalėdiniams pietums kepiau panetones, kurioms reikėjo 6 trynių, o nuo jų atitinkamai liko 6 baltymai. Juos pasvėrusi, išplakiau su tiek pat cukraus pudros (~200g), šaukštu krakmolo ir šaukštu vanilės esencijos. Ant kepimo formos dviem šaukštais ar konditeriniu maišeliu suformuotus morengus reikia kepti ~50C temperatūroje porą valandų. Valgyti atvėsusius su plakta grietinėle, į kurią plakant įmaišoma pora šaukštų cukraus pudros ir šaukštas pyrago prieskonių mišinio (tiks ir tiesiog cinamonas) ir pabarstytus granatų sėklomis – labai tobulas žiemiškas desertas, kurį tikrai darysiu dar.

Skanių švenčių!

Posted in jūra, kuo saldžiau, tuo geriau, pavakarojimams, šventės, žaidimai | Tagged , , , , , | Parašykite komentarą

Variacijos

Šį savaitgalį, apart desertinių figų, du klasikiniai receptai buvo atgaivinti naujomis variacijomis:

1. Žiedinio kopūsto kepsnį galima gaminti ir tiesiog kaip stir-fry: suskirstytą žiedynais kopūstą apverdam ~10min. ir kepinam gerai įkaitintoje keptuvėje, pradžioj pabarstant originaliame recepte kopūsto marinavimui naudotais prieskoniais (nepamirštam ciberžolės, nes būtent nuo jos bus ta fantastiška nuotraukoje matoma geltona spalva ;)), o pabaigoje supilant padažą. Tiekiant pabarstom kepintais sezamais ir šviežia kalendra; norint sočiau, šalia išsiverdam kiaušininių makaronų.

IMG_7190-001

2. Puikųjį sluoksniuotą sumuštinį supjaustom kvadratukais ir susmaigstom ant iešmelių: gaunasi tokie pat puikūs mažučiai sumuštiniai, labai tinkami vaišinti susibūrimuose ar šiaip.

IMG_7198-001

Išbandykit ir jūs, gal net labiau patiks ;)

Posted in link Azijos, pavakarojimams | Tagged , , , , , | Parašykite komentarą

Figinamės (nesgi negaliu rašyti “afigienai”, nors tame tiesos ir yra)

Pažįstantiems mane jokia ne paslaptis, kad nors vaisiais šiaip pernelyg nesižaviu, yra pora išimčių, viena kurių – figos. Iš pradžių gal suveikė tai, kad pas mus jos tepasirodydavo kokias 3-4 savaites per metus, bet vėliau visai sėkmingai persimečiau prie visus metus prieinamų džiovintų; o ir šviežių gavau progą atsivalgyti pvz. pernai atostogaudama Maltoje, bet tai nieko nepakeitė :) Be to – man jos labai gražios.

IMG_7175-001

Viena, kas su figomis mano racione yra ne taip – aš jas ir valgau ne kaip vaisius. Vienos jos man išvis nelabai, o ir desertuose geriau su trupučiu druskos, kaip čia, ar pipirų ir sūrio – apie tai papasakosiu šiandien.

IMG_7177

Karamelizuotos figos portveino padaže su pelėsiniu sūriu

Su šituo desertu-užkandžiu dar labai gerai ir tai, kad pagamint užtruks kokias 10-15min.

Figas nuplaunam, nupjaunam kotukus ir perpjaunam pusiau. Nesvylančią keptuvę gerai įkaitinam ir kuo tolygiau pabarstom cukrumi. Kai šis išsilydo į karamelę, dedam figas perpjauta puse žemyn, mažinam ugnį iki vidutinės ir kepam 2-3 minutes – t.y. paliekam ramybėje ir nejudinam, nes figos per tą laiką paleidžia sultis ir gražiai karamelizuojasi.

Po to supilam portveiną, suberiam pipirus ir pamaišant pakepam dar 2-3 minutes. Po jų ugnį išjungiam ar paliekam labai mažą, kad padažas toliau po truputį tirštėtų, kol iš jo išgriebiam figas ir pipirus lauk – figas į paruoštus indelius, o pipirus tiesiog išmetam. Sutirštėjusiu padažu, kai jo dar likę apie 2-3 šaukštus, užpilam figas, ant viršaus užbarstom smulkinto mėlyno pelėsio sūrio. Valgant labai tinka užsigerti tuo pačiu portveinu, kuris naudotas gaminant.

—————————-

Naudota (dviems porcijoms):

– 4 stambios figos (arba 6 smulkesnės)

– 2 šaukštai rudojo cukraus

– 3 šaukštai portveino

– ~10 nemaltų juodųjų pipirų

– 50g mėlyno pelėsinio sūrio

Posted in kuo saldžiau, labai greitas maistas, tuo geriau | Tagged , , , , | 3 Komentaras

Apie atsargas

Pas mus ruoštis atsargų žiemai vis dar nėra papročio. Bet tai nereiškia, kad kai lentynos užsiverčia krūvomis sezoninių daržovių ir vaisių, nesinori jų atsivalgyti kuo įvairesniais būdais. Šiemetinė derliaus šventė ištiko praeitą šeštadienio vakarą, truko dvi valandas ir leido visai savaitei, o gal net dviems apsirūpinti saldesniais ir sūresniais gėriais.

IMG_7038-00č

IMG_7043c

Slyvų džemas su viskiu

Slyvas nuplaunam, pjaunam pusiau, išimam kauliukus, kraunam į puodą. Pilam šiek tiek vandens, užpilam cukraus, beriam žiupsnelį druskos, cinamono ir kardamono ir statom ant ugnies. Užvirus ją sumažinam ir verdam apie valandą. Likus penkions minutėms, supilam Jacką, pabaigiam virti, dar karštą pilstom į švarius stiklainius, užsukam ir paliekam aušti.

Naudota:

- 1,5 kg slyvų (svoris su kauliukais)

- 100ml vandens

- 400ml cukraus (matavau puodeliais, tad ne, čia tikrai ne gramai. Beje, uogienė su tiek cukraus ne itin saldi, bet tą kompensuoja prieskoniai. O jei mėgstat tokią, nuo kurios jaučiat kristalizuojantis kraujagysles – dėkit cukraus daugiau).

– žiupsnelis druskos

– 2 šaukštai cinamono

– 2 šaukštai kardamono

– 75ml Jack Daniels Honey (tikrai tiks ir koks romas ar brendis)

————————–

IMG_7053a

Pomidorų – šoninės užtepėlė

Šoninę smulkiai susipjaustom ir beriam į gerai įkaitintą keptuvę. Kai paskrunda, ten pat keliauja plonais griežinėliais pjaustytas svogūnas su česnaku ir viskas skrudinasi, kol karamelizuojasi. Kai tai įvyksta, kraunam kubeliais pjaustytus pomidorus ir mažinam ugnį. Atskiram indelyje atsimatuojam klevų sirupą, balzamiko actą, garstyčias, worchesterio padažą, beriam ten cukraus ir pipirų, gerai išmaišom ir supilam į keptuvę. Viską ant nedidelės ugnies kartais pamaišant kaitinam apie 30-40 minučių, kol sutirštėja. Pakeliui paragaujam, ar tinka skonių balansas – galbūt norėsis šiek tiek druskos ar daugiau balzamiko.
Užtepą tinka valgyti tiesiog su balta duona ar ir sūriu, skaniusias pirmas tris dienas – vėliau nebe taip jaučiasi šoninės skonis.

Naudota:

– 100g šaltai rūkytos šoninės

–  vienas svogūnas

– 2 didesnės skiltelės česnako

– 5 pomidorai

– 100ml klevų sirupo

– 75ml balzamiko acto

– šaukštas cukraus

– 2 šaukštai garstyčių

– šaukštas worchesterio padažo

– maltų juodųjų pipirų

Pastaba: cukraus kitam kartui galbūt ir nedėčiau ar mažinčiau klevų sirupo kiekį, bet tada ir balzamiko pilčiau 50ml iškart, o vėliau žiūrėčiau, ar reikia dar pagal skonį.

————————

IMG_6995a

Marinuotos paprikos greitam vartojimui

Tris paprikas dedam į gerai įkaitintą orkaitę po grilium ir vis vartant apkepam, kol pajuoduoja šonai. Tiesa, šįmet mano orkaitė sugalvojo sugesti kaip tik tą vakarą, tad jei ir jus ištiktų tokia nelaimė – iš bėdos galima gelbėtis iki maksimumo įkaitinus keptuvę, į kurią dėjau paprikas, dengiau dangčiu, kad prisispaustų prie dugno ir varčiau ne dažniau nei kas 5 minutes, kol apskrudo iš visų pusių. Vienaip ar kitaip, po to jas išimam tiesiai į indą su dangčiu ar maišelį ir paliekam pusvalandžiui, kol pravės.

Po jo paprikų odelė turėtų nesunkiai nusiimti pirštais. Nuvalom paprikų išorę nuo odelių, išpjaunam sėklalizdžius ir praplaunam vidų, kad neliktų sėklų. Minkštimą pjaustom poros centimetrų pločio juostelėmis ir maišom su sauja kapoto šviežio baziliko ir petražolių; viską dedam į indą, kuriame marinuosime. Atskirame indelyje sumaišom balzamiko actą su keliais šaukštais alyvuogių aliejaus, druska ir pipirais, sutraiškom česnako ir užpilą gerai išmaišom, kad ištirptų druska. Viską pilam ant paprikų, o kiek lieka neapsemtų – užpilam papildomai aliejaus. Paragaujam, ar tinkamas rūgštumas, jei ne – pilam dar acto.

Uždengtas statom į šaldytuvą – skanios jau po poros valandų, dar geriau kitą dieną.

Naudota:

– 3 didelės raudonos paprikos (gražiai atrodys ir kelių spalvų)

– pusė saujos šviežio baziliko

– pusė saujos šviežių petražolių

– 3-4 šaukštai balzamiko aliejaus

– 2 skiltelės česnako

– druskos, maltų juodų pipirų

– alyvuogių aliejaus tiksliai nepasakysiu: pradinis kiekis 2 šaukštai, o toliau iš akies, kol apsemia paprikas

—————————

IMG_6952a

Saldžiarūgščiai trumpai marinuoti salierai

Nuo salierų stiebų nupjaustom lapus ir apdžiūvusius galiukus, o pačius juos supjaustom 2-3cm ilgio juostelėmis ir sudedam į stiklainį ar kitą gilų indą marinavimui. Marinatui puode sumaišom vandenį, actą, cukrų ir prieskonius, viską retkarčiais pamaišant užvirinam ir iškart pilam ant salierų. Valgyti galima, kai tik atvės. Labai gerai prie keptos vištienos – saldumas čia kaip tik, o rūgštelė tinka, jei vištiena gaminta riebiau.

Naudota:

– gūžė saliero

– 200ml vandens

– 200ml obuolių sidro acto (tiek pyliau į marinatą, kurį virinau; bet teisybės dėlei, kai paragavau pravėsusius salierus, man norėjosi dar rūgšties, tad įpyliau dar ~50ml. Kita vertus, obuolių sidro actas kiek švelnesnis už pvz. baltojo vyno, tai siūlyčiau pilti tą pradinį kiekį ir ragauti, kokio skonio norisi)

– 100ml cukraus

– 0,5 šaukštelio druskos

– šaukštelis nemaltų  juodų pipirų

– pusė šaukštelio maltų kvapiųjų pipirų

– šaukštelis garstyčių sėklų

Posted in atsargos, kuo saldžiau, tuo geriau, pavakarojimams | Tagged , , , | Parašykite komentarą

Pink dreams aren’t made of sweets

Pernai išbandytas rausvasis silkės tortas jau kelintą kartą atgimsta kokia nors alternatyvia forma. Kūčioms gaminau trispalvius mini torčiukus (apie kuriuos taip ir neprisiruošiau parašyti, ech), o dabar ištikusį burokėlių derlių atšventėm nedidele improvizacija su lašiša.

foto_temp100

Lašišos sluoksniuotis su burokėliais

Pagrindą šitam gėriui gaminam panašiai kaip ir silkės tortui: tamsią duoną be plutelių virtuvės kombainu susmulkinam iki smulkių trupinių, suberiam į formą, užpilam lydytu sviestu, labai gerai permaišom ir tolygiu sluoksniu prispaudžiam prie formos dugno. Pastatom į šaldytuvą, kol pasiruošim visą kitą.

Virtus burokėlius nusilupam ir susitarkuojam stambia tarka. Smulkiai supjaustom šaltai rūkytą lašišą ir svogūnų laiškus bei krapus. Viską dedam į dubenį ir sumaišom su majonezu, graikišku jogurtu, krienais bei pagardinam maltais juodaisiais pipirais.

Sekantis žingsnis priklauso nuo to, kiek jums norisi, kad sluoksniuotis pjaustomas dailiai išlaikytų formą. Jei ne itin – galite jį ir praleisti. Jei vis tik norisi – sumaišom šaukštelį želatinos su šaukštu vandens ir duodam 5 minutes pabrinkti. Po jų pakaitinam mišinį mikrobangėje, kol užvirs, ir gerai išmaišom, kad želatina ištirptų. Ją pilam į burokėlių masę ir vėlgi labai gerai išmaišom.

Traukiam iš šaldytuvo formą ir burokėlius tolygiai paskleidžiam ant duonos. Papuošimui galima pabarstyti kokiais krapais. Viską dengiam maistine plėvele ir kelioms valandoms ar per naktį palaikom šaldytuve, kad sustingtų.

————————

Naudota:

- 3 burokėliai

- 120g tamsios duonos

- 60g sviesto

- 100g šaltai rūkytos lašišos (nors jei įdėsite kad ir dvigubai daugiau, nepasigailėsite)

- 2 šaukštai majonezo

- 2 šaukštai graikiško jogurto (galima keisti grietine)

- 3 šaukšteliai krienų

- 5-6 svogūno laiškai

- 3-4 šakelės krapų + papuošimui, jei norisi

- maltų juodų pipirų

- nebūtinai: šaukštelis želatinos

Posted in jūra, šventės, žaidimai | Tagged , , , , | Parašykite komentarą

Apie rudą vištą

Jaučiat, kaip ties 15 laipsnių riba persisuka vidinis termostatas ir ima nejučiom norėtis šilumos iš vidaus? Jaukesnio maisto – aromatingų troškinių, tirštų sriubų; o dar kai tai sutampa su laiku, kai iš lysvių virsta morkos, bulvės ir burokai… aš va net barščius pirmą kartą gyvenime viriau :)

Čia bus ne apie barščius, nes nemanau, kad ką labai jų receptu nustebinčiau (nors jei ką, sakykit, pasidalinsiu, man negaila). Bus apie gausiai užderėjusias morkas, kvapnią vištieną ir sodrų sultinį. Maistas dar pakankamai lengvas, kad tiktų vasarai, bet jau toks, nuo kurio ir pradėję vėsti pirštų galiukai atsigauna.

IMG_9902a

Troškinta vištiena su kardamoninėmis morkomis

Įsikaitinam keptuvę. Bet taip gerai įsikaitinam, kad aliejus jau spragsėtų nuo menkiausio į jį įkritusio lašelio ar daržovės. Į jį dedam vištieną, pjaustytą dalimis – aš naudojau ketvirčius ir sparnelius, bet tiks ir atskiros blauzdelės, šlaunelės ar kas jums labiau patinka; tik krūtinėlės nerekomenduočiau. Sudedam ir einam veikti ką nors kita artimiausias 3-4 minutes – čia kad būtų mažiau pagundų judinti vištieną. Pavyzdžiui, einam valyti morkų: čia labiau tinka jaunesnės, plonesnės morkytės, kurias kruopščiai nušveičiam nuo žemių ir nupjaustom galiukus, o daugiau nieko joms daryti nereikia. Po jų susipjaustom griežinėliais vieną svogūną ir 2-3 česnako skilteles.

Apskrudusią vištieną verčiam ant kitos pusės ir barstom prieskoniais: druska, maltais juodais pipirais, malta paprika, krapais, čiobreliais. Ir vėl paliekam ramybėje 3-4 minutėms. Po jų vėl apverčiam, pagardinam prieskoniais ir iškeliam kur nors šalia keptuvės į lėkštę. Įmetam į keptuvę dar gabalėlį sviesto, palaukiam, kol viskas vėl gerai įkais ir sumetam morkas. Jas po poros minučių apverčiam, sumetam svogūną ir česnaką, barstom druska, maltais juodais pipirais, pora šaukštelių malto kardamono ir čiobreliais. Viską retkarčiais pamaišant, kepam, kol svogūnai parunda.

Tada grąžinam vištieną į keptuvę šalia daržovių ir užpilam 100ml sauso balto vyno. Palaukiam, kol nugaruos, tada pilam 200ml verdančio vandens ar sultinio, mažinam ugnį ir uždengiam troškintis. Galima dėti kelis šaukštus sultinio koncentrato, jei turite kokio natūralesnio, t.y. kur pagrindinė sudedamoji dalis nėra druska. Po kelių minučių atidengiam paragauti, kokių prieskonių trūksta – gal dar šiek tiek druskos ar pipirų; man pasirodė, kad trūksta žagrenio, nes norėjosi kažko gaivesnio morkų ir vištienos saldumui atsverti. Po to viską uždengę, galim drąsiai palikti ramybėje bent pusvalandžiui ar net valandai. Patikrinam, ar mėsa lengvai duodasi atskiriama šakute ir jei taip – valio, galima valgyti.

Ak, o kodėl apie rudą vištą, taip ir nepasakiau? Na, po tiek prieskonių padažas iš tiesų bus pakankamai sodrios spalvos. Bet aš čia labiau apie tai, kad troškiniams ir ne tik baisiai pamėgau naudoti rudąjį mėsinį viščiuką – visiškai nerealus skonis ir raumens struktūra, jau buvau pamiršusi, kad tokia vištiena egzistuoja, nes kažką tokio ragavau tik vaikystėje pas močiutę. Va, pasidžiaugiau :) Skanaus.

———————–

Naudota:

– 2 rudojo mėsinio viščiuko ketvirčiai ir du sparneliai

– 12 morkyčių

– pora šaukštų aliejaus

– pora šaukštų sviesto

– svogūnas

– trys skiltelės česnako

– prieskoniai: druska, malti juodieji pipirai, malta paprika, maltas kardamonas, krapai, čiobreliai, žagrenis (sumac)

 

Posted in kepsnys, savaitgalio sriuba, į darbą | Tagged , , , , | Parašykite komentarą

Vieno ingrediento ledai

Taip, lygiai vieno. Ne, ledų gaminimo mašinos nereikia. Vienok, reikia virtuvinio kombaino, kuriuo galima sutrinti ledus  – rankiniu trintuvu iš bėdos irgi galima, bet tai jau bus tikrai imlu laikui ir kantrybei. Ir paros ar dviejų laiko, bet realaus darbo bus kokioms 20-30 minučių. Ai, ir dar nepasakiau, kas tas stebuklingasis ingredientas? Ogi bananai.

foto_temp99

Vieno ingrediento ledai iš bananų

Imam bananus, na, taip standartiškai – vienas bananas lygu viena porcija. Prasidėti mažiau nei su pora nelabai verta, gi vis tiek galėsit pasidėt atgal į šaldiklį, jei nesuvalgysit. O bananus nusilupam ir supjaustom apie 1cm storio griežinėliais. Dedam į kokį šaldymui pritaikytą indelį ir kišam į šaldiklį bent kelioms valandoms.

Sušalusius griežinėlius kraunam į virtuvinį kombainą su parengtais peiliukais ir trinam. Pradžioj jie ten šokinės, gumuluosis ir kitaip priešinsins. Trinam toliau, nepasiduodam. Kažkuriuo momentu matomų gumuliukų nebebus, bet masė dar atrodys tokia tiesiog kaip trintas bananas, gal ir spalva ne itin šviesi. Trinam dar toliau, ir kažkuriuo momentu viskas pradės atrodyti kaip tikri ledai – purūs ir šviesūs. Va ir viskas, pavyko.

Šitoj vietoj galimas pasirinkimas – jei ir šiaip mėgstate ledus, kai jie būna pastovėję kambaryje ir aptirpę, realiai galima valgyti iškart. O jei norisi, kad būtų kuo labiau kaip tikri, sutrintus juos dedam atgal į šaldiklį vėl bent kelioms valandoms, kad sustingtų iš naujo. Trečias variantas – prieš užšaldant, įmaišyti kažkokių priedų. Mūsų išbandyti kol kas gryni, su šokolado trupinėliais (abeji matomi nuotraukoje), o jau pagaminti, bet dar neparagauti – su trintomis šilauogėmis ir su žaliosios arbatos milteliais matcha. Dar ketinu pabandyti su kepintomis sezamo sėklomis, su granatų sirupu, su vanilės ekstraktu, su žemės riešutų sviestu… Žodžiu, jūs mane supratot, variantų daug, tik ragaut ir ragaut :) Skanaus!

Posted in kuo saldžiau, tuo geriau | Tagged , , , , , | Parašykite komentarą