Nostalgija

Žymos

, ,

O čia tiesiog šiaip – vaizdas, nuotaika. Prisiminimai, kaip vasarą kaime kasdien prašydavau minkštai virto kiaušinio. Su druska. Juoda duona. Pilnoje saulės – o tuo pačiu ir musių, kaimas gi, – virtuvėje prieš naują kupiną veiklos dieną. Reiks gi medžius aplaipiot ar kaštonų su ilga kartim prisidaužyt. Nežinau, kodėl taip nebedarau.

Ce n’est pas un dessert

Žymos

, , , ,

Prisipažinsiu, kai pirmą kartą pamačiau, nepatikėjau, kad makaronai su kakava yra tikri. Internetai juokauja, pagalvojau, padarė nevalgomus makaronus, ir tiek. Nė velnio, rimtas dalykas, visiškai valgomas, pakankamai subtilaus ir išskirtinio skonio, kad sakyčiau, kad darysiu ir dar.

Šokoladiniai makaronai

Geriems naminiams makaronams iš esmės svarbu du dalykai: teisingi miltai ir duoti tešlai pabrinkti. Miltų teisingumą labiausiai apsprendžia glitimo indeksas (ir nepainioti su gliutenu, katras irgi svarbus, bet labiau dėl to, kad yra jam alergiškų žmonių, bet čia jau visai kita istorija ir jei esate jam alergiški, kvietinių miltų greičiausiai išvis nesirinksite). Taigi, glitimo indeksas pas mus apsirašo abėcėlės raidėmis – gal pastebėjote ant miltų būna trijų skaitmenų ir vienos raidės derinys, tai va čia apie ją. Bėda ta, kad praktiškai visi lietuviški miltai pažymėti raide D, o norint, kad miltai labiau tiktų makaronams, reiktų B raidės. Kol kas tokių mūsų gamintojai kaip ir nesiūlo. Na, bet užtat būna importinių, tik ant jų jau reikia žiūrėti ne į raides: itališkų miltų glitimo indeksą nusako nuliai. Jei jau gaminsite makaronus, reiktų, kad nuliai būtų du, t.y. 00. Ir net jei ant jų bus parašyta, kad tai miltai picai (kartais būna ir taip), bet daugiau sudėtyje nieko nėra (kokių mielių, pavyzdžiui), tai tiks puikiai ir makaronams.

Kita galimybė yra pirkti paprastus miltus ir papildomai berti glitimo – jo būna pirkti atskirai, bet pati taip dar neišbandžiau.

Taigi, keturioms porcijoms makaronų imam vieną puodelį 00 miltų, ketvirtį puodelio geros kakavos miltelių, žiupsnį druskos ir kiaušinį ir maišom tešlą. Papildomai galima pilti šaukštą-kitą vandens, bet čia jau reikia žiūrėti, kad tešla būtų drėgna, bet vis dar neliptų prie rankų. Užminkytą tešlą suvolioti į kamuolį ir duoti pailsėt bent 10 minučių. Po to jau galima kočioti ir formuoti norimos formos makaronų.

Prie tokių šokoladinių makaronų kažin kokių priedų nereikia: labai norint, galima pagaminti kokį grietinėlės padažą (tik nesiūlau dėti česnako, nes jis kiek nemaloniai pabrėžia kakavos kartumą); o iš esmės užtenka išvirtus makaronus gausiai pabarstyti tarkuotu parmezanu ar pekorino sūriu. Viskas, prego.

Žuvis druskoje

Žymos

, ,

Šįkart tiesiai prie reikalo, nėr čia ko. Juolab, kad ir reikalas šįkart ne mano gamintas – bet galiu užtikrinti, sąžiningai ir stropiai dirbau tiek fiksuodama procesą, tiek degustuodama proceso rezultatus.

IMG_3609-001

 

Žuvis, kepta druskoje

Metodas buvo girdėtas jau seniai, tik vis buvo nedrąsu išbandyti – vis tik užversti žuveliokę pora kilogramų druskos ir tikėtis, kad ji nepersisūdys ir visaip kitaip gerai gausis atrodė per gerai, kad būtų tiesa. Teisybės dėlei, pirmas dublis su plekšnėmis ir nepavyko – ar plekšnių odelė per plona, ar druska buvo per šlapia, nelabai aišku, bet faktas, kad odelė sudrisko, druskos papuolė tiesiai ant žuvies mėsos, ir mėgautis nebelabai buvo kuo. Užtat tvirtesnė žuvis, tokia kaip vilkešeris, tinka tam reikalui puikiai; neabejoju, kad lygiai taip pat gerai sueitų ir dorada ar upėtakis (ir tikiuosi, kad bus progų išbandyti). Taigi, jei jau prikaupėt drąsos ir jūs, važiuojam.

Dviems dilbio dydžio vilkešeriams reikia dviejų kilogramų druskos. Druską suberti į didesnį dubenį ir užpilti ~100ml vandens. Išmaišyti. Turėtų gautis čežanti, biri masė.

Žuvį įtrinti prieskoniais (šiek tiek pasūdyti iš vidaus) ir pašlakstyti citrinos sultimis.

Įkaitinti orkaitę iki 180ºC. Ant skardos paskleisti apie 3-4 saujas druskos ir išploti ~5mm stolio blyną: bus pagrindas žuviai. Dedant žuvį ant pagrindo, reikėtų palikti tarp jų dviejų pirštų pločio tarpą. Tada tvarkingai apkloti likusia druska, sąžiningai aptapšnojant, kad neliktų nė vieno laisvo tarpo. Turi pasislėpti visa žuvis.

Šaunam į orkaitę 30-35min.

Traukiam. Atsargiai daužom druskos kiautą ir po truputį lukštenam žuvis lauk. Mėsytė gaunasi tikrai švelni ir sultinga, o druskos pasiima tikrai ne per daug, liek tik mėgautis.

IMG_3604-001

Rūkytos salotos

Žymos

, , , ,

Gerai jau, šiaip jau tai salotos su rūkyta skumbre :) nežinau, kodėl taip parašiau pavadinime, nuoširdžiai; skambesys tiesiog patiko.

Salotos tokios gal ne visai pavasariškos, jei pavasaris jums reiškia, kad ant nosies techninės apžiūros sezonas ir dabar visaip kaip baisiai kūdinatės. Nors čia irgi žiūrint kuriuo kampu pažiūrėjus – taip, rūkyta žuvis ar alyvuogių aliejus turi ir tų baisių kalorijų, ir atrodo gal toks sunkesnis maistas, o dar bulvės… Bet riebalai rūkytoj žuvy ar alyvuogių aliejuje gi prie tų sveikesnių, o bulvės, jei virtos, tėra elementari daržovė su gana kukliu kalorijų skaičiumi. Nežinau, ar įkalbėjau, bet salotas po kokios fiziškai aktyvesnės dienos pabandykit, pamatysit, kiek jų nedaug reikia, kad jaustumėtės skaniai ir sočiai pavalgę.

Bulvių salotos su karštai rūkyta skumbre

Pradedam nuo to, kad nuskutam ir supjaustę užstatom virti kelias bulves. Kol jos verda, gilesnėje keptuvėje pasiruošiam padažą iš jūsų mėgstamų garstyčių ir alyvuogių aliejaus, lygiomis dalimis. Išsidorojam dailią karštai rūkytą skumbrę: nulupam odą, mėsą praskaidom kąsnio dydžio gabalais ir sumetam į padažą, kad pasimarinuotų. Pasiruošiam daržoves – suplėšom kelis salotų lapus, o jei dar norėsis ir ridikėlių, juos susipjaustom maždaug ketvirčiais. Kai bulvės išvirs, jas nukoštas irgi metam į keptuvę su žuvimi ir statom ant nedidelės ugnies porai minučių, vis pamaišant, kad ir bulvės įsigertų padažo. Padažas neturėtų užvirti, o maišyti irgi reiktų palengva, kad žuvis per daug nesusitrintų. Pabaigai sumetam daržoves, dar lengvai pašildom minutę-kitą ir dedam į lėkštes.

———————

Naudota (3-4 porcijos):

- viena ~350g karštai rūkyta skumbrė

- ~5oog bulvių

- pora saujų tvirtesnių, ryškesnio skonio salotų, pvz radicchio, cikorijų ar kitų lapinių. Tinka ir ridikėliai.

- padažui: 2 šaukštai jūsų mėgstamų garstyčių (skaniau grūdėtos) ir tiek pat alyvuogių aliejaus

Cinamonukai

Žymos

, , ,

Jei skaitot nebe pirmą įrašą, tai labai nenustebsit, kad vėl bandau laisvai improvizuoti vertime, šįkart tokių irgi gana klasikinių (pasirodo; na, tik ne šitoj pasaulio daly) sausainių pavadinimo. Sausainiai tie vadinasi “snickerdoodles”, o jeigu ką, tai iš kur toks pavadinimas, gūglas su vikipedija irgi vieningos nuomonės neturi, tai štai. Bet skamba kabinančiai jau pats pavadinimas, o kai sužinojau, kad sausainiai tie viduj lieka minkšti, o iš išorės pasidengia lengvai karamelizavusia cukraus-cinamono plutele, tai buvo viskas, aš juos turėjau kuo būtiniausiai ir kuo greičiausiai išbandyti. Kepiau iškart daug ir vienareikšmiškai kepsiu dar. O jei jūs irgi norit paragauti, skubu dalintis receptu.

Traškūs cinamoniniai sausainiai “Snickerdoodles”

Kas nuostabiausia, tešlos gaminimas ne ką sudėtingesnis nei kokių nors keksiukų. O būtent: imam sviestą, geriau kiek praminkštėjusį, imam mikserį, sviestą dedam į dubenį, beriam ant jo cukrų ir tvarkingai viską išsukam iki purios masės. Galima ir be mikserio, bet greičiau tai su juo…

Ten pat mušam du kiaušinius ir dar kartą viską tvarkingai išpurenam.

Kitam dubenyje šaukštu gerai sumaišom miltus, druską ir kepimo miltelius. Juos beriam į sviesto masę, išmaišom ir gaunam tešlą. Tešla bus minkštoka, ne tokia, kad taip jau imti ir minkyti rankomis, nenustebkit.

Tešlą kišam 15-ai minučių į šaldytuvą, kad kiek sutvirtėtų, bus lengviau formuoti. Tuo metu gilesnėje lėkštėje sumaišom cukraus ir cinamono mišinį apvoliojimui bei pasiruošiam porą skardų, ištiestų kepimo popieriumi.

Sausainiai formuojami taip: imamas nedidelis tešlos gabalėlis, maždaug šaukšto dydžio, ir formuojamas kamuoliukas. Orientacijai – kamuoliukas idealiu atveju yra maždaug toks, kokį gaunat sulenkę nykštį, jei rodot “ok” ženklą. Galima daryti ir didesnius, nieko baisaus nenutiks, tik tiek, kad iškepus paaiškėja, kad didelis skanumas yra paskrudusiame sausainio kraštelyje, o jei sausainiai daromi mažesni, jų gaunasi daugiau, o tuo pačiu daugiau ir paskrudusių kraštelių.

Gautas kamuoliukas gerai apvoliojamas cukraus-cinamono mišinyje, kad pasidengtų iš visų pusių, ir dedamas į skardą. Tarpai tarp kamuoliukų turėtų likti bent 4-5cm.

Sausainiai kepami 10-15 minučių 200 laipsnių temperatūroje. Po 15 min. jie tikrai bus iškepę, nors ir vis dar minkšti. Juos reikia iškart imti nuo skardos, dėti ant vėsaus paviršiaus ir visomis valios pastangomis stengtis nesuvalgyti visų, kol dar karšti. O jų tikrai prireiks, tų valios pastangų, patikėkit :)

———————–

Naudota:

- 1,5 puodelio cukraus

- 250g sviesto

- 2 kiaušiniai

- 2,75 puodelio miltų

- 0,5 a.š. druskos

- 3 a.š. kepimo miltelių

- apvoliojimui: 2 v.š. cukraus ir 2 v.š. cinamono

Sausainių apokalipsė*

Žymos

, , ,

Mėgstat sausainius? O jeigu su lengvai citrusiniu Earl grey arbatos prieskoniu? O dar jeigu gryno darbo su jais kokios 15 minučių? Jeigu bent į du iš trijų atsakėt taip, skaitykit toliau, skubu pasakot, kaip su jais viskas greitai, gerai ir teisingai vyksta.

Earl grey arbatos sausainiai

Sudėtingumo čia beveik tiek pat mažai, kiek gaminant kokius nors keksiukus. Tiesa, su sąlyga, kad teks pasitelkti bent kokį primityvų virtuvės kombainą arba rasti kitą būdą Earl grey lapeliams susmulkinti, nes skirtingai nuo daugumos man matytų receptų, čia naudojamas ne arbatos nuoviras, o pačios arbatžolės. O jas reikia sumaišyti su miltais, druska ir kepimo milteliais ir greit kelis kartus prasukti kombaine su peiliukais, kol pamatysit, kad lapeliai pasmulkėjo ir daugmaž tolygiai pasiskirstė miltuose.

Pilam juos iš kombaino lauk į dubenį, keičiam kombaino peiliukus į priedą tešlai maišyti, dedam kambario temperatūros sviestą ir cukrų, ir gerai maišom iki purios masės. Pilam vanilės ekstraktą, mušam kiaušinį ir dar kartą gerai supurenam. Tuomet beriam miltų mišinį ir užminkom tešlą, išėmę formuojam iš jos rutulį, dengiam plėvele, dedam valandai į šaldytuvą.

Po valandos įsikaitinam orkaitę iki 200 laipsnių, traukiam tešlą iš šaldytuvo, barstom miltais, kočiojam iki 3-4mm storio, pjaustom pageidaujama forma, dedam ant kepimo popierium ištiestos skardos ir kepam 10-12 minučių, kol sausainiai pagelsta.

Tiesa, arbatos skonis labiau išryškėja kitą dieną, jei tik pavyksta sausainius tiek išlaikyti nesuvalgytus.

*terminas “apokalipsė” niekaip nesusijęs su sausainių skoninėmis ar kitokiomis savybėmis irba galiomis jus kaip nors paveikti. Čia tiesiog mano formelės tokios.

————————

Naudota:

- 1,5 puodelio miltų + pabarstymui kočiojant

- 0,5 šaukštelio druskos

- 0,5 šaukštelio kepimo miltelių

- 1 šaukštas geros Earl grey arbatos

- 85g sviesto

- 0,5 puodelio cukraus

- 0,5 šaukštelio kokybiško vanilės ekstrakto

- 1 kiaušinis

 

Casual luxuries

Žymos

, , , ,

Šiandien papasakosiu, kaip su minimaliom laiko pastangų sąnaudom pasigaminti delikatesinę dovaną sau ar kitam. Laiko tai šiek tiek prireiks – šokoladui ištirpinti ir po to vėl sustingdyti. Bet daryt didžiąją laiko dalį nereikia nieko, tik kantriai laukti (nors geriau ką nors veikti, kad iš to nekantrumo nesusivalgytų viskas net nesustingę).

Figos šokolade su jūros druska

Viską pradedam nuo to, kad kaičiam puodą su vandeniu ir užvirinam. Į užvirintą statom kitą puodą/puodelį/dubenėlį, į kurį sulaužom plytelę šokolado. Geriau tamsaus, geriau gero – bet čia jau pagal skonį – ir geriau smulkiau laužyt, tada tolygiau, o ir greičiau, tirps. Naudojamą tirpinimui indą geriau imti nelabai siaurą, nes paskui jame vyks figų mirkymas šokolade, o tam reiktų įtalpinti ten figą su ją laikančia rankos dalimi ir dar gal net galėti šiek tiek pasukioti. Kita vertus, ką aš žinau, gal dirbsite pincetu, o jei indas bus labai siauras, nei sukioti nereiks, tai palieku nuspręsti, kaip jums patogiau.

Figas (kurias irgi geriau naudoti kokybiškesnes, stambesnes ir drėgnesnes, aha) tuo tarpu, kol lydosi šokoladas, iškrapštom iš maišelio ir pirštais kiek atstatom jų formą iki panašios į natūralią. Pasiruošiam, kur jas pamirkytas dėsim – geriausia ant kepimo popieriaus ir gal dar ant kokios skardelės ar lentelės, kad paskui būtų nesudėtinga ir kur kitur perkelti.

Šokoladui ištirpus, imam po vieną figą, laikom už kotuko, nardinam iki kaklo kotuko  į šokoladą, jei manom, kad kuriam nors šonui trūksta – dar atitinkamai pasukiojam, ir traukiam lauk bei tupdom ant paruošto popieriaus.

Kai jau visos figos gavę po šokolado sluoksnį tvarkingai tupi ant popieriaus, dar kaip nors netvarkingai, bet daugmaž tolygiai ir nepersūdant pabarstom jūros druska. Ar kokia kita jūsų mėgstama. Aš jau imu kartotis, bet žinia, jei naudojam tik tris sudedamąsias dalis, o norim, kad gautųsi gerai, tai jau visos tos dalys ir turėtų būt kiek galima skanesnės.

Viską paliekam stingti: jei kambario temperatūroje – bent 4-5 valandoms, jei labai nekantru – bandykit kišt į šaldytuvą ir patikrint jau po poros (man to neprireikė, nes šiaip ar taip buvau suplanavus kelioms valandoms išeit iš namų).

———————

Naudota:

- 12 figų, kas yra ~200g

- 100g tamsaus šokolado plytelė

- keli žiupsniai jūros druskos

Prieškalėdiniai sausainiai

Žymos

, , , , ,

Man kažkaip juokingi tie “kalėdiniai” sausainiai, kuriuos vis užmatau anglakalbiškuose bloguose – jeigu yra žalios ir raudonos spalvos, tai vat tai ir yra kalėdiniai. Paprasta. O išieškotas, ypatingas skonis kur??

Juokauju aš čia. Be to, mes, aišku, turim kūčiukus. Tik negi man dabar stengtis perspjaut kepamus mamos. Tegu tik kepa :)

O aš tuo tarpu kepu prieškalėdinius. Neryškių spalvų, ne per saldžius, bet su labai subtiliu sezamo, druskos ir migdolų kontrastu. Kad lengviau būtų iki Kalėdų ištempti, ką nors bekramsnojant.

Sausainiai su sezamo druska

Atsimatuojam miltus, maltus migdolus ir cukrų į vieną dubenį ar, jei naudojam virtuvės kombainą – jo indą. Permaišom ir ant viršaus užpjaustom sviestą 0,5-1cm storio gabalėliais. Imam mikserį ar jungiam kombainą ir gerai išsukam, kol gaunam tokius kaip ir tešlos trupinius. Pasidedam po ranka pusę puodelio vandens ir maišom toliau, po truputį įpilant vandens. Viso iškart jokiu būdu nepilam, tiek tikrai nereiks, geriau po truputį ir po kiekvieno išmaišymo vis pažiūrim, ar dar trupiniai dar nepavirto į standoką, bet jau minkytiną masę. Jei pavirto – tešlą verčiam ant stalo, suminkom  į vieną rutulį ir pasirinktinai nuo kantrybės bei turimo laiko arba dedam valandai atšalti, arba ant stalo pasibarstom gausiau miltų, tešlą dalinam į dvi dalis ir kiekvieną jų kočiojam iki 3-4mm storio. Jei tešlai duodam atšalti, viską darom taip pat, tik ji mažiau lips, tad miltų kočiojant užteks mažiau. Spaudžiam norimos/turimos formos sausainius ir rikiuojam ant kepimo skardos.

Paruoštus kepti sausainius patepam kiaušiniu, išplaktu su šaukšteliu vandens. Tepti geriau dosniai. Ant kiekvieno patepto kiaušinio beriam dosnų žiupsnį sezamo druskos ir visus šaunam į 200 laipsnių orkaitę maždaug penkiolikai minučių, kol gražiai parusvės.

———————–

Naudota:

- 1 puodelis miltų

- 3/4 puodelio maltų migdolų

- 1/3 puodelio cukraus

- 120g sviesto

- kiaušinis patepimui

- sezamo druska. Jos būna pirkti paruoštos, bet galima ir pasigaminti sumalus sezamo sėklas iki miltelių ir sumaišius su jūros druska.

Marokas per 20 minučių

Žymos

, , , ,

Pirkau kartą namams kvapą. Rinkausi ilgai. Pirmiausia formą. Gi kažkaip elegantiškai atrodo tos kvapų lazdelės, sumerktos į dailius išlakius butelaičius. Kur jau čia purškiami, pusė elegancijos iškart dingsta. Hm, bet tada kvapas. Nemėgstu saldžių. Patinka gaivūs, bet negi rinksies kokią jūrą, pušyną ar citriną. Neoriginalu. Sunku rinktis buvo. Kol galiausiai išsirinkau kokį tai citrusų ir gėlių mišinio purškiamą butelaitį – o dabar jį į rankas paimu duokdie kartą per porą mėnesių. Nes kur kas maloniau, kai namai tiesiog kvepia prieskoniais. Irgi citrusais, bet tai būna kalendra ar laimų sultys, ar net citrinžolė. Dažnai cinamonas ar kardamonas, ypač ryte, garuoja kartu su kava. Tie patys ir vakare, dar sumišę su čili ar česnako karščiu. Imbieru. Masala. Kumino ar kalendros aitrumu. Kuo giliau žiemon, tuo dažniau.

Marokietiška avinžirnių sriuba su kuminais

Avinžirnius paskutiniu metu irgi renkuosi vis dažniau. Gan sėkmingai atstoja bulves. O dar ir skust nereikia :)

Bet pradedam tai nuo česnako. Sutraiškom skiltelę ir pasismulkinam. Gilioje keptuvėje ar troškintuve tuo metu užkaičiam šaukštą aliejaus. Nuplautą morką susipjaustom kuo plonesniais griežinėliais ir kartu su česnaku metam į įkaitintą aliejų. Pasismulkinam riekutėm saliero stiebus ir irgi į keptuvę. Pamaišant kepam apie 10 minučių – daržovės neturėtų stipriai apskrusti, bet suminkštėti; jei ima smarkiau skrust – mažinam ugnį. Per vidurį kepimo užberiam porą šaukštų kumino; geriau maltas, bet tiks ir nesmulkintos sėklos.

Daržovėms suminkštėjus, suverčiam į keptuvę nusunktus avinžirnius ir konservuotus pomidorus ir užpilam verdančiu vandeniu. Įmaišom sultinio kubelį, įmalam juodų pipirų ir sudedam citrinžolės pastą arba vienos citrinos sultis. Paverdam apie 5-8 minutes, sudedam atitirpintus žirnelius ir paliekam pavirti ant mažos ugnies dar apie 5 minutes. Dedam į lėkštes, jei yra noras – dekoruojam kalendra ar kita mėgstama žole ir sėdam semtis šilumos, kuri bevalgant tikrai užplūs iki kojų pirštų.

Adaptuota pagal receptą iš bbcgoodfood.com

—————–

Naudota:

- 1 skiltelė česnako

- 1 vidutinė morka

- 2 saliero stiebai

- viena 400g skardinė avinžirnių

- viena 400g skardinė smulkintų konservuotų pomidorų

- 150g žaliųjų žirnelių ankštyse (“snow peas”)

- kubelis vištienos sultinio

- 2 v.š. kumino sėklų

- 5g citrinžolės pastos

- maltų juodųjų pipirų

Vasaros koncentratas

Žymos

, , , ,

Cukatos namie galėtų būt verdamos nuolat po truputį vien dėl aromato.
Tik vat galvoju, kad ta apelsinai->kalėdos asociacija mane veikia pozityviai visai ne dėl to, kad apelsinai=kalėdos. O kad net ir žiemą namie kažkas švyti ir kvepia kaip gryna vasara.

Apelsinų žievelių cukatos

Apelsinus kokiai valandai pamerkiam į dubenį su šiltu vandeniu, kuriame ištirpinta pora šaukštų sodos. Po jos vaisius kruopščiai nuplaunam, ketvirčiuojam ir nulupam žievę. Žievės ketvirčius supjaustom išilgai siauromis (ne daugiau pusės centimetro pločio) juostelėmis.

Gautas žieveles užpilam verdančiu vandeniu ir verdam 45 minutes, po jų vandenį nupilam. Jei kiek paranojiškai reaguojam į tai, kuo tie apelsinai buvo nupurkšti – galima daryti du seansus po 20 minučių, po pirmojo pakeičiant vandenį.

Nupiltas žieveles paliekam siete nusivarvėti, o į puodą pilam šviežią puslitrį vandens, beriam 400ml cukraus ir išmaišom, kad ištirptų. Ten pat sudedam nusivarvėjusias žieveles ir verdam ant vidutinės ugnies, kol žievelių baltoji dalis taps lengvai permatoma, o sirupas nugaruos –  tai gali trukti ir apie valandą. Jei matom, kad du veiksmai nelabai linkę sutapti, atitinkamai reguliuojam ugnį ir spartinam arba lėtinam sirupo nugaravimo laiką.

Po to žieveles verčiam ant folija išklotos skardos, prasklaidom daugmaž vienodu plonu sluoksniu (geriau ne pirštais, labai jau lipnios), pabarstom dar keliais šaukštais cukraus, kad visos žievelės būtų juo aplipę ir paliekam džiūti.

—————–

Naudota

- 4 apelsinai

- 400ml cukraus + pabarstymui

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.